„Artumos“ skaitytojus, šįsyk kviečiamus stabtelėti prie vaidmenų įvairovės ir pasidalijimo temos, naujajame numeryje pasitinka netikėtas teiginys: Dievas yra kaip motina!

Na, jeigu pats Dievas imasi tokių mūsų akiai netikėtų vaidmenų (juk jį suvokiame kaip Tėvą, taigi ir jo meilė mums atrodo „tėviška“), kuo tada kiekvienas iš mūsų, jau būdami žmonės, vyrai ar moterys, dar galime tapti – dėl kito ar dėl paties Dievo šeimoje, Bažnyčioje ar pan.? Kas čia mums galėtų parodyti didžiausią pavyzdį?

Taip, tai Dievo Motina, bet šia proga dar galima daug ką pasakyti ir paskaityti. Pvz., kaip argumentuotai kun. Danielius Dikevičius aktualizuoja tikrąjį pamaldumą Švč. Mergelei Marijai, kaip gyvai ses Viktorija Plečkaitytė MVS pristato šį aistringą pal. Jurgio Matulaičio pamaldumą.

Tegul tai bus patikimi kelrodžiai gegužinių pamaldų dalyviams, na, o Sekminės teprimins, kad tik Šventajai Dvasiai, kaip sako t. Antanas Saulaitis, priskirtinas vedimas Bažnyčioje. Be kita ko, žurnale klausiama, ar džiaugiasi joje savo vaidmeniu moterys, jei, kaip rašo Tomas Viluckas, džiaugtis moka netgi pats Dievas? Į tai atsako Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė – norint tarnauti Bažnyčioje, pasirodo, labiausiai reikia atviros širdies, nebūtinai titulo ar sutanos.

Kitas svarbus akcentas žurnale – vaidmenų įvairovė ir pasidalijimas šeimoje. Apie vyrų ir žmonų vaidmenų stereotipuose pasiklydusias šeimas rašo Zita Vasiliauskaitė. Svarstantiems „lygias teises“ šeimoje Dalia Lukėnienė iškelia toli gražu nelygias vyrų ir moterų galimybes. Kun. Kęstutis K. Brilius MIC primena: šeima – kaip organizmas, gyvuojantis tik tada, kai visos kūno dalys veikia išvien. O Indrės ir Ramūno Aušrotų šeima dalijasi, jog tai ne jaučių tempiamas jungas, bet kopimas drauge į svaiginantį kalnų aukštį. Numeryje spausdinamas idealios moters-žmonos paveikslas iš Biblijos Patarlių knygos, tačiau klausimas, kokią moters būdo savybę įvardintume kaip svarbiausią šiais laikais, be abejo, lieka atviras. Kaip vienas atsakymų – Dovilės Zelčiūtės moteriškas „atsidūsėjimas“.

Kitos, „žemiškesnės“, temos „Artumoje“ – galima ar negalima mūsų šalyje kūdikio susilaukti... namuose? Cezario pjūvis – ar toleruoti ir kuriais atvejais? Santuoka – teisinis ar prigimtinis dalykas?

O kas atsitinka, kai, pasak Antano Gailiaus ne gyvename, o tik vaidiname? O kas, jei gyvenime atitenka ir labai netikėti vaidmenys, kaip numeryje aptariamos našlystės (pašvęstosios!), kaip Vandos Ibianskos jautriai aprašytosios karžygės ir šventosios Joanos Arkietės? O kaip, nors ir nepasiekiant šventumo aukštumų, likti bent žmogumi ir išmokti dalytis – pareigomis, vaidmenimis? Juk, kaip rašo kun. A. Kazlauskas, pagal išganingąją krikščioniškąją matematiką, „dalijantis tuo, ką turi, ne tik nemažėja, bet ir priešingai – didėja...“?

Klausimų sumaišty tenuramins skaitytoją Šventosios Šeimos ramybė, sklindanti iš Ivano Marko Rupniko SJ mozaikos žurnalo viršelyje. Tegul pagarba ir tyra meilė teapgaubia visas Motinas, Mamas, Mamytes, Dievo gyvybės ir ramybės nešėjas! Juk jos jau pasidalijo!

Rūta LAZAUSKAITĖ